Popieþius BENEDIKTAS XVI

Tikëjimas, protas ir universitetas. Prisiminimai ir apmàstymai

Paskaita, skaityta per susitikimà su mokslo atstovais
Regensburgo universiteto Didþiojoje auloje 2006 m. rugsëjo 12 d.

Eminencijos, Magnificencijos, Ekscelencijos,
gerbiami Ponai ir Ponios!

Dar kartà pabûti universitete ir turëti galimybæ vël skaityti paskaità man yra jaudinantis akimirksnis. Mintimis gráþtu á tuos metus, kai po puikaus laikotarpio Freisingo aukðtojoje mokykloje Bonos universitete pradëjau savo akademinæ dëstytojo veiklà. Tai buvo 1959-aisiais, dar senøjø universitetø su ordinariniais profesoriais laikais. Katedros tada neturëdavo nei asistentø, nei maðininkiø, bet uþtat profesoriai su studentais, ir pirmiausia tarpusavyje, bendraudavo labai tiesiogiai. Dëstytojø patalpose bûdavo susitinkama prieð ir po paskaitø. Labai gyvi buvo ryðiai su istorikais, filosofais, filologais ir, þinoma, tarp abiejø Teologijos fakultetø. Kiekvienà semestrà vykdavo vadinamoji Akademinë diena (Dies academicus), kai visø fakultetø profesoriai prisistatydavo viso universiteto studentams ir taip tapdavo galimas universitas iðgyvenimas, á kurá jûs, Magnificencija, irgi kaip tik atkreipëte dëmesá, – patyrimas, kad, nepaisant visø specializacijø, kartais paverèianèiø mus nebyliais vienas kito atþvilgiu, mes vis dëlto sudarome visumà bei darbuojamës vieno proto su visais jo matmenimis visumoje ir todël bendruomeniðkai atsakome uþ teisingà proto taikymà, – ir tai bûdavo ámanoma patirti. Universitetas labai didþiavosi savo abiem Teologijos fakultetais. Buvo aiðku, kad ir jie, ieðkodami tikëjimo protingumo, atlieka darbà, neatsiejamà nuo universitas scientiarum visumos, net jei ir ne visi galëjo dalytis tikëjimu, kurá teologai stengësi susieti su bendruoju protu. Šios vidinës proto kosmoso vienybës nesutrikdë në þinia, jog vienas ið kolegø pareiðkæs, kad mûsø universitete yra kai kas keista: du fakultetai, uþsiiminëjantys tuo, ko nëra, – Dievu. Tai, kad net ir tokio radikalaus skeptiðkumo akivaizdoje yra bûtina ir protinga protu klausti, kas yra Dievas, bei daryti tai krikðèioniðkojo tikëjimo tradicijos aplinkoje, universiteto visumoje buvo neginèytina.

Visa tai prisiminiau neseniai skaitydamas Miunsterio profesoriaus Theodore Khoury iðleistà dialogo apie krikðèionybæ ir islamà bei abiejø tiesà, vesto iðsimokslinusio Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo veikiausiai 1391 m. þiemos stovykloje netoli Ankaros su vienu iðsilavinusiu persu, fragmentà. Konstantinopolio apgulos metu, tarp 1394 ir 1402 m., imperatorius dialogà, matyt, uþraðë; tada pasidaro aiðku, kodël jo paties samprotavimai perteikti daug iðsamiau negu jo pokalbio partnerio perso. Dialogas aprëpia visà Biblijoje ir Korane nusakyto tikëjimo sandaros sritá ir daugiausia sukasi apie Dievo ir þmogaus paveikslà, neiðvengiamai vis gráþdamas prie vadinamøjø „trijø ástatymø“, arba „trijø gyvenimo taisykliø“, – Senojo Testamento, Naujojo Testamento ir Korano santykio. Dabar, ðioje paskaitoje, to neaptarinësiu, tiktai paliesiu viso dialogo struktûroje veikiau marginaliná dalykà, kuris tikëjimo ir proto temos kontekste patraukë mano dëmesá ir tapo mano svarstymø ðia tema iðeities taðku.

Profesoriaus Khoury iðleistame septintajame pokalbyje (διάλεξις – ginèas) imperatorius pradeda kalbà apie dþihadà, ðventàjá karà. Imperatorius neabejotinai þinojo, kad 2, 256 suroje paraðyta: tikëjimo dalykuose – jokios prievartos; tai viena ankstyvøjø surø, kilusi, pasak þinovø, ið to laikotarpio, kai pats Mahometas dar buvo bejëgis ir grësmës ðeðëlyje. Taèiau imperatorius, savaime suprantama, þinojo ir Korane uþraðytus – vëliau atsiradusius – nuostatus apie ðventàjá karà. Nesileisdamas á smulkmenas, susijusias su skirtingu „Raðto turëtojø“ ir „netikinèiøjø“ traktavimu, jis stebëtinai aðtriai kreipiasi á paðnekovà taikydamas jam esminá klausimà, koks yra religijos ir prievartos apskritai santykis. Jis tiesiog sako: „Parodyk, kà nauja atneðë Mahometas, ir atrasi tik bloga ir neþmoniðka, kaip kad tai, jog jis savo skelbtà tikëjimà nurodë skleisti kalaviju“. Šitaip kirtæs, imperatorius tada iðsamiai pagrindþia, kodël tikëjimà skleisti prievarta prieðinga protui. Tai prieðtarauja Dievo esmei ir sielos esmei. „Dievui nepatinka kraujas, – sako jis, – o elgtis neprotingai, ne συνλόγω, prieðinga Dievo esmei. Tikëjimas yra ne kûno, bet sielos vaisius. Tad tam, kas nori kà nors atvesti á tikëjimà, reikia mokëti tinkamai kalbëti ir teisingai màstyti, o ne smurtauti ir grasinti... Norinèiam átikinti protingà sielà nereikia stiprios rankos, muðimo árankio ar dar kokios nors priemonës, kuria kam nors bûtø galima grasinti mirtimi...“

Svarbiausias sakinys ðioje argumentacijoje prieð atvertimà prievarta yra ðis: elgtis neprotingai prieðinga Dievo esmei. Leidëjas Theodore Khoury èia pakomentuoja: imperatoriui, graikø filosofijos átakoje iðaugusiam bizantieèiui ðis sakinys akivaizdus. Tuo tarpu musulmonø mokyme Dievas absoliuèiai transcendentinis. Jo valios nesaisto jokia kategorija, áskaitant racionalumà. Khoury èia pacituoja vienà þinomo prancûzø islamologo R. Arnaldezo darbà, kuriame ðis atkreipia dëmesá, jog Ibn Haznas net pareiðkia, kad Dievo nevarþàs net jo paties þodis ir kad jo niekas neápareigojàs apreikðti tiesà. Jei jis panorëtø, þmogus turëtø praktikuoti ir stabmeldystæ.

Èia prieiname Dievo sampratai ir konkreèiam religijos ágyvendinimui svarbià kryþkelæ, ir tai ðiandien meta mums tiesioginá iððûká. Ar tik graikiðka tikëti, jog elgtis prieðingai protui prieðinga Dievo esmei, ar tai galioja visada ir apskritai? Manau, kad ðioje vietoje aikðtën iðkyla gili darna tarp to, kas geriausia prasme yra graikiðka, ir Biblija besiremianèio tikëjimo á Dievà. Modifikuodamas pirmàjà Pradþios knygos eilutæ, apskritai pirmàjà Šventojo Raðto eilutæ, Jonas pradeda savo Evangelijà þodþiais: Pradþioje buvo Logos. Bûtent toká þodá vartoja imperatorius: Dievas elgiasi συνλόγω, su logos. Logos yra protas ir kartu þodis – protas, kuris yra kûrybingas ir gali save perteikti, bet bûtent kaip protà. Jonas mums ðitaip padovanojo baigiamàjá biblinës Dievo sàvokos þodá, kuriame savo tikslà pasiekia ir kuriuo apibendrinami visi neretai varginantys bei vingiuoti biblinio tikëjimo keliai. Pradþioje buvo Logos, ir Logos yra Dievas – taip mums sako evangelistas. Biblinës þinios ir graikiðkojo màstymo susitikimas nebuvo atsitiktinis. Pauliaus, pamaèiusio, jog keliai á Azijà uþdaryti, ir sapne iðvydusio makedonietá, kuris maldavo: ateik padëk (Apd 16, 6–10), regëjimà galima laikyti vidinës bûtinybës bibliniam tikëjimui ir graikø tyrinëjimui suartëti iðkristalizavimu.

Toks artëjimas vienas prie kito ir taip vyko seniai. Jau ið deganèio krûmo apreikðtu slëpiningu Dievo vardu, kuriuo ðis Dievas iðskiriamas ið dievø, turinèiø daug vardø, ir apibûdinamas kaip tiesiog „Að esu“, kaip bûtis, mitas atmetamas bûdu, giminingu Sokrato mëginimui áveikti ir pranokti mità. Prie deganèio krûmo prasidëjæs procesas Senajame Testamente naujos brandos pasiekia per Tremtá, kai kraðto ir kulto netekæs Izraelio Dievas paskelbia esàs dangaus ir þemës Dievas ir prisistato paprasta, þodþius ið deganèio krûmo pratæsianèia formule: „Að esu“. Šá naujà Dievo paþinimà lydi savotiðka apðvieta, drastiðkai besireiðkianti dievø, kurie padaryti þmoniø rankomis, pajuoka (plg. Ps 115). Helenizmo epochoje, nepaisant helenistiniø valdovø, troðkusiø priversti prisitaikyti prie graikiðkos gyvensenos bei jos dievø kulto, grieþto prieðiðkumo, biblinis tikëjimas taip ið vidaus artëjo prie to, kas graikiðkajame màstyme geriausia, kol galiausiai ávyko abipusis sàlytis, ypaè ryðkus vëlyvojoje iðminties literatûroje. Šiandien þinome, kad Aleksandrijoje atsiradæs Senojo Testamento vertimas á graikø kalbà – Septuaginta yra daugiau negu vien hebrajiðko teksto iðvertimas (galbût net ne itin teigiamai ávertintinas), bûtent tai yra savarankiðkas tekstinis liudijimas ir svarbus savitas Apreiðkimo istorijos þingsnis, kai ðis susitikimas buvo ágyvendintas bûdu, turëjusiu lemiamà reikðmæ krikðèionybei atsirasti ir paplisti. Ið esmës tai tikëjimo ir proto, teisingos apðvietos ir religijos susitikimas. Manuelis II, remdamasis ir vidine krikðèioniðkojo tikëjimo esme, ir to, kas graikiðka, esme, ið tikro galëjo pasakyti: elgtis ne „su logos“ prieðinga Dievo esmei.

Sàþiningumo dëlei reikia pasakyti, kad vëlyvaisiais Viduramþiais teologijoje radosi tendencijø ðià to, kas graikiðka ir krikðèioniðka, sintezæ susprogdinti. Prieðingai vadinamajam augustiniðkajam bei tomiðkajam intelektualizmui Dunsas Skotas duoda pradþià voliuntarizmui, kurio tolesnë plëtotë galiausiai atvedë prie teiginio, kad ið to, kas yra Dievas, mes tepaþástame jo voluntas ordinata.

Uþ jos ribø egzistuojanti Dievo laisvë, kurios galia jis bûtø galëjæs padaryti ir tai, kas prieðinga viskam, kà jis yra padaræs. Èia iðryðkëja pozicija, galinti priartinti prie tos, kurios laikosi Ibn Haznas, ir atvesti prie savivaliðko Dievo, nesaistomo nei tiesos, nei gërio, paveikslo. Dievo transcendencija ir kitoniðkumas taip iðkeliami, kad në mûsø protas, mûsø gebëjimas suvokti tiesà ir gërá nebeatspindi Dievo, kurio beribës galimybës, slypinèios uþ jo faktinio sprendimo, lieka mums amþinai neprieinamos ir paslëptos. Tuo tarpu baþnytinis tikëjimas visada tvirtai laikësi poþiûrio, kad tarp Dievo ir mûsø, tarp jo amþinosios kurianèiosios Dvasios ir mûsø sukurtojo proto egzistuoja reali analogija, nepanaðumams, pasak 1215 m. Laterano Susirinkimo, tiesa, visada esant didesniems negu panaðumams, taèiau analogijai ir jos kalbai dël to nenustojant galioti. Dievas netaps dieviðkesnis dël to, kad nukelsime já á grynà ir neáþvelgiamà voliuntarizmà, tikrai dieviðkas Dievas yra Dievas, pasirodæs kaip Logos ir kaip meilës kupinas Logos daræs darbus mûsø labui. Þinoma, meilë, Pauliaus teigimu, „pranoksta“ paþinimà ir todël pajëgia suvokti daugiau negu grynas màstymas (plg. Ef 3, 19), taèiau ji iðlieka Dievo-Logos meilë ir todël krikðèioniðkasis garbinimas yra, vëlgi pasak Pauliaus, λογική λατρεία – garbinimas, derantis su amþinuoju Þodþiu ir mûsø protu (plg. Rom 12, 1).

Toks èia nuþymëtas biblinio tikëjimo ir graikø filosofinio tyrinëjimo artëjimas vienas prie kito yra ne tik religijos istorijai, bet ir pasaulio istorijai esmingai svarbus ir ðiandien mus ápareigojantis vyksmas. Paþvelgus á ðá susitikimà, nestebëtina, kad krikðèionybë, kilusi ið Rytø ir gavusi ten svarbiø impulsø, savo istoriðkai lemtingà pavidalà vis dëlto ágijo Europoje. Galime pasakyti ir prieðingai: ðis susitikimas, prie kurio dar prisijungia Romos paveldas, sukûrë Europà ir iðlieka pagrindas to, kà pagrástai galima vadinti Europa.

Tezei, kad kritiðkai iðgrynintas graikiðkasis paveldas esmingai susijæs su krikðèioniðkuoju tikëjimu, prieðprieðinamas krikðèionybës dehelenizacijos paveldas, nuo Naujøjø laikø pradþios vis daugiau ásivyraujantis teologinëje diskusijoje. Paþvelgus atidþiau, áþiûrëti galima tris dehelenizacijos programos bangas, nors jos viena su kita susijusios, jø motyvai ir tikslai aiðkiai skiriasi.

Dehelenizacija atrodo pirmiausiai susijusi su XVI a. Reformacija. Reformatoriai, turëdami prieð akis teologijos mokyklinæ tradicijà, tarësi matà visiðkai filosofija paremtà tikëjimo sisteminimà, taip sakant, tikëjimo palenkimà svetimam, ið jo nekylanèiam màstymui. Tikëjimas atrodë nebe kaip gyvas istorinis þodis, bet ákurdintas filosofinëje sistemoje. Tuo tarpu sola Scriptura principu ieðkoma tikëjimo gryno pradinio pavidalo, pirmapradiðkai glûdinèio bibliniame þodyje. Metafizika rodosi kaip ið kitur primesta duotybë, ið kurios tikëjimà bûtina iðvaduoti, kad jis vël galëtø bûti pats savimi. Kantas, paskelbdamas, jog jis turëjæs paðalinti màstymà, kad galëtø padaryti vietos tikëjimui, ðia programa rëmësi taip radikaliai, kaip nenumatë reformatoriai. Tikëjimà jis átvirtino iðskirtinai praktinio proto srityje, atimdamas ið jo galimybæ artintis prie tikrovës visumos.

Liberalioji XIX ir XX a. teologija sukëlë antrà dehelenizacijos bangà, kurios iðkilus atstovas yra Adolfas von Harnackas. Mano studijø dienomis, taip pat mano akademinës veiklos pirmaisiais metais ði programa stipriai reiðkësi ir katalikø teologijoje. Iðeities taðku tam tarnavo paskaliðkoji perskyra tarp filosofø Dievo ir Abraomo, Izaoko bei Jokûbo Dievo. Savo inauguracinëje paskaitoje 1959 m. Bonoje mëginau tai svarstyti ir èia nenorëèiau visko ið naujo kartoti. Bet pageidauèiau bent keliais þodþiais iðkelti aikðtën, kokiomis naujybëmis ði antroji dehelenizacijos banga skyrësi nuo pirmosios. Esminë Harnacko mintis yra gráþimas prie paprasto þmogaus Jëzaus ir jo paprastos þinios, pirmesnës uþ bet kurias teologizacijas bei helenizacijas: ði paprasta þinia esanti tikroji þmonijos religinës raidos virðûnë. Jëzus atmetæs kultà moralës naudai. Jis galiausiai vaizduojamas kaip humaniðkos moralinës þinios tëvas. Sykiu Harnackui ið esmës rûpi ið naujo sutaikinti krikðèionybæ su ðiuolaikiniu protu, iðlaisvinant jà ið tokiø tariamai filosofiniø ir teologiniø elementø kaip tikëjimas Kristaus dieviðkumu ir Dievo trejybiðkumu. Todël istoriná-kritiná Naujojo Testamento aiðkinimà, jo akimis, teologijà jis vël átraukia á universiteto kosmosà: teologija Harnackui yra ið esmës istorinë ir todël grieþtai mokslinë. Tai, kà ji kritiðkai ieðkodama atranda apie Jëzø, yra, taip sakant, praktinio proto iðraiðka ir dël to visiðkai priimtina universiteto visumoje. Visa tai remiasi Naujiesiems laikams bûdingu proto savæs apribojimu, klasikiniu pavidalu iðreikðtu Kanto „Kritikose“ ir vëliau dar labiau radikalizuotu gamtamokslinio màstymo. Šiuolaikinës mokslo sampratos pagrindas, glaustai kalbant, remiasi techninës sëkmës patvirtinta platonizmo (kartezianizmo) ir empirizmo sinteze. Viena vertus, kaip prielaida tariama matematinë materijos struktûra, taip sakant, jos vidinis racionalumas, leidþiantis suprasti ir naudoti jos veikianèiàjà formà: ði pagrindinë prielaida yra, taip sakant, platoniðkasis ðiuolaikinës gamtos sampratos elementas. Kita vertus, kalbama apie gamtos panaudojamumà mûsø tikslams, kur tik galimybë verifikuoti arba falsifikuoti eksperimentu duoda lemiamà tikrumà. Pabrëþiamas gali bûti labiau vienas arba kitas ið ðiø dviejø poliø. Toks grieþtai pozityvistinis màstytojas kaip J. Monod apibûdino save kaip ásitikinusá platonikà.

Mûsø klausimui tai duoda dvi esmingai svarbias pagrindines gaires. Apie moksliðkumà leidþia kalbëti tik ið matematikos ir empirijos sàveikos kylanti tikrumo forma. Kas nori bûti mokslas, turás ðiam kriterijui paklusti. Todël prie tokio moksliðkumo kanono ëmë artëti ir tokie su þmogumi susijæ mokslai kaip istorija, psichologija, sociologija, filosofija. Mûsø svarstymams svarbu dar ir tai, kad ðis metodas, kaip toks, ðalina Dievo klausimà, ávardydamas já kaip nemoksliná arba ikimoksliná. Bet tada sutrumpinamas mokslo ir proto spindulys, o tai turëtø kelti abejoniø.

Prie to dar gráðiu. Tuo tarpu galime konstatuoti, jog, mëginant teologijà iðlaikyti „moksliðkà“ vadovaujantis tokiu poþiûriu, ið krikðèionybës belieka varganas fragmentas. Negana to: jei vien ðitai yra visas mokslas, tai tada þmogus susiaurina pats save. Juk tada tikrieji þmogaus klausimai „ið kur ir kur link“, religijos ir etoso klausimai nebegali rasti vietos bendrojo, taip suprantamu „moksliðkumu“ nusakomo proto erdvëje ir turi bûti perkelti á tai, kas subjektyvu. Subjektas pats, pasiremdamas savo patyrimu, sprendþia, kas jam religiniu poþiûriu priimtina, ir vienintele etine instancija galiausiai tampa subjektyvi „sàþinë“. Bet tada etosas ir religija praranda savo bendruomenæ telkianèiàjà jëgà ir tampa asmeninës nuoþiûros dalyku. Tokia bûklë þmonijai pavojinga: tà rodo mums gresianèios proto ir religijos negalios, kuriø neiðvengiama, jei protas susiaurinamas taip, kad jam religijos ir etoso klausimai nebepriklauso. Mëginti konstruoti etikà remiantis evoliucijos ar psichologijos ir sociologijos taisyklëmis tiesiog nepakanka.

Prieð pateikdamas iðvadas, prie kuriø visu tuo noriu prieiti, norëèiau dar glaustai uþsiminti apie dabar sklindanèià treèià dehelenizacijos bangà. Kultûrø pliuralizmo akivaizdoje ðiandien mëgstama teigti, jog ankstyvosios Baþnyèios sintezë su graikiðkàja kultûra tebuvo pirmasis to, kas krikðèioniðka, ákultûrinimas, kuris neturëtø saistyti kitø kultûrø. Jos turëtø turëti teisæ gráþti prie pirmesnës uþ ákultûrinimà paprastos Naujojo Testamento þinios ir jà kaskart ið naujo ákultûrinti savo erdvëse. Tokia tezë ne tik klaidinga, bet dar ir supaprastinta bei netiksli. Mat Naujasis Testamentas paraðytas graikiðkai ir jame paèiame glûdi sàlyèio su graikiðkàja dvasia vaisiai, subrendæ ankstyvesnëje Senojo Testamento raidoje. Þinoma, ankstyvosios Baþnyèios tapsmo procese yra sluoksniø, kuriø nebûtina átraukti á visas kultûras. Taèiau pagrindiniai sprendimai dël tikëjimo ryðio su þmogaus proto ieðkojimais priklauso bûtent paèiam tikëjimui ir yra jo plëtotë, atitinkanti jo paties prigimtá.

Taip priartëjau prie pabaigos. Kà tik bendrais bruoþais pateikta ðiuolaikinio proto savikritika jokiu bûdu neapima poþiûrio, jog bûtina gráþti á laikus iki Apðvietos ir atsisveikinti su modernybës áþvalgomis. Šiuolaikiðkojo dvasios raidos didingumà pripaþástame be iðlygø: visi esame dëkingi uþ dideles þmogui suteiktas galimybes ir mums dovanotà þmogiðkumo paþangà. Moksliðkumo etosas – kaip Jûs, Magnificencija, uþsiminëte – apskritai yra troðkimas paklusti tiesai ir, kaip toks, pamatinës laikysenos, priklausanèios esminiams krikðèionybës apsisprendimas, apraiðka. Galvoje turimas ne atðaukimas, ne negatyvi kritika, bet mûsø proto sàvokos bei taikymo iðplëtimas. Juk, nepaisant viso dþiaugsmo dël naujø galimybiø, visur matyti ir ið ðiø galimybiø kylanèios grësmës, verèianèios mus klausti, kaip jas suvaldysime. Tai galësime padaryti tik tada, kai protas ir tikëjimas naujaip atras vienas kità; kai áveiksime savo paèiø prisiimtà proto apribojimà tuo, kà galima falsifikuoti eksperimentu, ir atversime protui visà jo platybæ. Šia prasme teologija yra universiteto ir jo plataus mokslø dialogo dalis ne tik kaip istorinë ir humanitarinë disciplina, bet ir kaip tikroji teologija, kaip tikëjimo racionalumo klausimas.

Tik tada gebësime plëtoti autentiðkà kultûrø ir religijø dialogà, kurio mums taip reikia. Vakarø pasaulyje daug kur ásitvirtinusi nuomonë, jog visuotiniai tëra pozityvistinis protas ir jam bûdingi filosofijos pavidalai. Taèiau bûtent ðis to, kas dieviðka, paðalinimas ið proto visuotinumo giliai religingø pasaulio kultûrø laikomas jø giliausiø ásitikinimø paþeidimu. Protas, kurèias tam, kas dieviðka, bei iðstumiantis religijà á subkultûrø sritá, nepajëgus plëtoti kultûrø dialogo. Kita vertus, paèiame ðiuolaikiniame gamtamoksliniame prote, kuriam bûdingas platoniðkasis elementas, glûdi, kaip mëginau parodyti, klausimas, kreipiantis uþ jo ribø bei jo metodiniø galimybiø. Jis pats turi pripaþinti racionalià materijos struktûrà ir atitikimà tarp mûsø dvasios ir gamtoje vieðpataujanèiø racionaliø struktûrø tiesiog kaip duotybæ, kuria remiasi jo metodinis kelias. Bet klausimas, kodël taip yra, vis dëlto iðlieka ir gamtamokslio turi bûti perduotas kitiems màstymo bûdams bei plotmëms – filosofijai ir teologijai. Filosofijai ir kitokiu bûdu teologijai ásiklausymas á þmonijos religiniø tradicijø, ypaè krikðèioniðkojo tikëjimo, didþiàsias patirtis bei áþvalgas yra paþinimo ðaltinis, kuriam uþsisklæsti reikðtø neleistinai susiaurinti savo klausà bei atsakà. Èia á galvà man ateina Sokrato þodþiai Faidonui: bûtø visiðkai suprantama, jei kas nors ið pasipiktinimo, jog buvo pasakyta tiek daug klaidinga, visà likusá gyvenimà nekæstø ir niekintø bet kokias kalbas apie bûtá. Taèiau taip jis prarastø tiesà apie tai, kas yra, ir patirtø labai didelæ þalà. Vakarams jau nuo seno kelia pavojø antipatija jø racionalumà grindþiantiems klausimams ir dël to jie gali patirti didelæ þalà. Ne atsisakyti proto didybës, bet dràsiai atsiverti jo platybei – ðtai programa, su kuria á dabarties disputà áþengia bibliniam tikëjimui ásipareigojusi teologija. „Elgtis neprotingai, ne su logos, prieðinga Dievo esmei“, – remdamasis savo krikðèioniðkuoju Dievo paveikslu sakë Manuelis II savo paðnekovui persui. Á ðá didá logos, á ðià proto platybæ kvieèiame savo paðnekovus, dalyvaujanèius kultûrø dialoge. Nuolat tai ið naujo atrasti yra didi universiteto uþduotis.

Á lietuviø kalbà vertë „Baþnyèios þinios“